Lašelis ir delnai
Stovėdama lauko viduryje pažvelgi aukštyn kur palengva slenka lengvi debesėliai. Jie kaupia mažus lašelius kurie atėjus laikui pavirs į lietų, kurio taip laukia ištroškusi žemė. Milijonai mažų lašelių žaidžia tarpusavyje ir džiaugiasi žydra padange. Trys lašeliai atsiskiria nuo draugų ir pasileidžia skristi į žemę. Jie mato kaip artėja žalios pievos ir didelių medžių viršūnės. Skrisdami jie susipažino su vėju, kuris 5214623657 kartą skriejo aplink žemę ir net nepastebėjo kaip švelnios jo rankos tris lašelius išskyrė į skirtingas puses.
Pirmasis lašelis nukrito į mišką, ant pačio aukščiausio medžio. Jis riedėjo žaliais lapeliais žemyn niekaip negalėdamas išsirinkti pačio gražiausio. Staiga jis pamatė mažą paukštelį kuris blaškėsi medžio šakomis nerasdamas sau vietos. “Koks išsigandęs paukštelis” vos spėjo pagalvoti lašelis kai paukštelis pagriebė jį savo snapeliu.
Antrasis lašelis nukrito ant netyčia čia užaugusio krūmelio, kuris medžių pavėsyje buvo nustelbtas ir nematė saulės. Jo šakelėmis lašelis nusirito ant žolės kuri savo mažais lapeliais palydėjo lašelį žemyn. Tada lašelis pasiekė žemę kuri augino žolę, krūmus, medžius ir jai be galo reikėjo nors lašelio vandens.
Trečiasis, pats laimingiausias lašelis, nukrito tiesiai į tavo delnus kuriuos tu buvai iš¡tiesusi į dangų ir stebėjai praplaukiančius debesis…
