Kas darosi kai karšta?
Atejo vasara. Kažkokiems laimingiems šlykštynėms – poilsio metas.
Ofise 36 laipsnių karštis. Liaudis gelbstisi alumi ir ledais. Padeda prastai. Kazkas bėgioja į tualetą ir apsipila vandeniu. Šukuosena po to – kaip kapitono Harisso iš “Policijos Akademijos” po pataikymo į arklį. Nugara prilimpa prie kėdės. Užpakalis irgi. Periodiški išėjimai “parūkyti” į gatvę, trunkantys daugiau, nei valanda, palengvėjimo neatneša.
Merginos gatvėje vaikšto apsirengusios taip, kad geriau iš vis nesirengtų. Trūksta tik užrašų “Įėjimas čia!” ir “Sveiki atvykę!”. Mes su vaikinais nusprendeme, kad pirmas iš mūsų, kuris taps prezidentu, išleis įstatymą, pagal kurį taip besirengiančias merginas teis kaip už seksualinį priekabiavimą.
Žodžiu jėgų nėra. Seni kondicionieriai veikia kaip ir seni kompiuteriai. Kažkam prasidėjo miražai. Klajoja apie stiklinę vandens su ledu ir bando mėtytis sniego gniūžtėmis. Atgaivinome. Leidome be eiles pasėdėti šaldytuve. Pamažu žvėrėjame. Valda, kuris simuliavo nualpimą, norėdamas be eilės patekti į šaldytuvą, pririšome prie kėdės ir pastatėme saulės atokaitoje.
Dainius sužvėrėjo tiek, kad nusprendė be visa ko jį dar ir kankinti. Pastatė priešais Valda butelį alaus iš šaldytuvo. Vos nuraminome. Jonas priėjo prie ventiliatoriaus ir ėmė nukreipinėti ora po marškiniais. Pasisuko nugara, ir, praradęs pusiausvyrą, užpakaliu įsirėmė į ventiliatoriaus mentes. Išsiuntėme namo užsiklijuoti pleistrų. Valdas užsiminė apie tai, kad žiemą norėjome šilumos. Vos neužmušėme niekšo.
Aš pasakiau, kad visame pastate vėsiausia – lifte. Nuėjome pasivažinėti. Istrigome. Liftas nuo karštų vaikinų įkaito nerealiai. Gerai, kad neprisimine, kad įdėja buvo mano. Nes kitaip šitų eilučių nerašyčiau. Stepas pakartojo nežinomo herojaus žygdarbį. Vyriškai nusuko ventiliatorių nuo saves ir nukreipė į kompiuterį. Vis dėl to senukai labiau ištvermingi, nei mes. Serveriai įkaitino patalpa jau iki 38 laipsnių. Jiem tai gerai- po du kulerius ant smegenų. O mums, programuotojams, smegenys jau lydosi. Koks ten programavimas. Aš jau su kseroksu sunkiai susitvarkau. Į dienos pabaigą į merginas žiūrėti nebesinori. Jos tokios karštos…o norisi ko nors vėsaus. Alus išimamas iš šaldytuvo tam, kad pridėti prie kaktos. Valdas pažeidė konvenciją ir įsikišo butelį į kelnes. Ne, suprasti jį, žinoma, visi supranta. Patys raukomės, išgirdę žodį “kiaušinienė”. Bet už tokį poelgį vos vos užvažiavome į akį. Morališkai. Nes atsiklijuoti nuo kėdės nėra nei jėgų, nei noro. Pasakėme – tegu pats dabar jį geria.
Alus, žinoma, dalykas geras, bet devintas butelis – jau kiek virš normos. Valdas ir Dainius mušasi dėl ventiliatoriaus pasukimo kampo. Šefas nebebando priversti mūsų dirbti. Įprastinės frazės a’la “eik velniop, direktoriau” niekas, lyginant su tuo, ka mes dabar galvojame. Gerai, kad jis minčių neskaito. Tarp kitko, to, ką perskaitė mūsų veiduose, jam užteko. Jam gerai. Jis turi asmeninį šaldytuvą. Bet šiaip jis geras dėdulė. Už šortus, tapkes ir nusivilktas maikutes nebara. O gal net džiaugiasi, kad aš nusivilkau savo geriausiąją maikutę su užrašu “Fuck everyone”. Po dvidešimties minučiu darbo dienos pabaiga. Rytoj vėl tas pats. Ir taip iki žiemos. O žiema mūsų nebara už pirštines, kepures ir striukes. Žodžiu, harmoningas balansas. 
